žiauturas

žiaũturas sm. ppr. pl. (3^b) Š, NdŽ, žiáuturas (3^a) BŽ138,624 1. E, KŽ anat. kai kurių gyvūnų viršutinis žandikaulis (Mandibula). 2. vabzdžių ėdimo, kramtymo organas: Bitės užrėplioja augalo stiebu į pačią viršūnę arba tupia ant pat kraštelio lapo ir įsikabina žiauturais sp. Iš pilvo latakėlio vėžiukas pasiima maistą letenėlėmis, jį sukramto žiauturais ir praryja rš. Statybinius darbus skruzdės atlieka žiauturais ir priekinėmis kojomis rš. Pjautuvo pavidalo žiauturai apglėbia grobį, ir lerva nušliaužia pietauti į urvo dugną rš. Dauguma vabzdžių – termitai, skruzdės, kai kurie vabalai – ginasi žiauturais sp.